Kas yra gamtos paminklas? Plačiau apie viską

Pūčkorių atodanga žiemą

Gamtos paminklo sąvoką pirmasis XIX a. pavartojo garsus vokiečių geografas ir keliautojas A. Humboltas. Lietuvoje vienas iš pirmųjų gamtos paminklais ėmė rūpintis prof. T. Ivanauskas. 1920 m. jis rašė apie senus drevėtus ąžuolus ir kitus medžius, kurie galėtų būti paskelbti gamtos paminklais. Be to, jis manė, kad gamtos paminklais galėtų būti akmenys, šaltiniai ir kiti objektai, turintys mokslinę, istorinę ir estetinę vertę.

Tačiau tik 1960 m. keli šimtai medžių buvo paskelbti gamtos paminklais. Vėlesniais metais gamtos paminklais buvo skelbiami medžiai, akmenys, šaltiniai, atodangos, ozai, parkai ir kt. 1985-1987 metais visi paminklai buvo suskirstyti į respublikinės ir vietinės reikšmės. 1993 m. priėmus Saugomų teritorijų įstatymą, valstybės ir savivaldybių saugomi gamtiniai kraštovaizdžio objektai tapo respublikinės ir vietinės reikšmės gamtos paminklų atitikmenimis. 1999 m. lapkričio mėn. 3 d aplinkos ministro įsakymu patvirtintas valstybės saugomų gamtinių kraštovaizdžio objektų sąrašas. Vertingiausius objektus LR Vyriausybė 2000 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 311 „Dėl gamtos paminklų paskelbimo“ (Žin., 2000, Nr. 24-621) paskelbė gamtos paminklais.

2001 m. gruodžio 4 d. priėmus Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo įstatymą, gamtiniai kraštovaizdžio objektai tapo gamtos paveldo objektais.

Pateikiame teisės aktų, kuriais buvo skelbiami valstybės saugomi gamtos paveldo objektai (kraštovaizdžio objektai, gamtos paminklai) bei išbraukiami sunykę objektai, sąrašą.

Pagal Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas gamtos paveldo objektų skelbimo tikslai yra:
1) išsaugoti gamtos paveldo objektus;
2) išsaugoti kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę;
3) sudaryti sąlygas moksliniams tyrimams;
4) sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui;
5) propaguoti gamtos paveldo objektus.
Gamtos paveldo objektai yra:
1) geologiniai – išskirtinių dydžių rieduliai, uolos, smegduobės ir olos, tipiškos arba unikalios, moksliniu požiūriu vertingos atodangos, fosilijų ir mineralų radavietės;
2) geomorfologiniai – išskirtinių dydžių ir išvaizdos reljefo formos: kalvos, gūbriai, atragiai, daubos, raguvos, dubakloniai ir kitos reljefo formos;
3) hidrogeologiniai – išskirtinio debito ir ypatingų savybių šaltiniai ir versmės;
4) hidrografiniai – išskirtinių dydžių rėvos, senvagės, salos, kriokliai ir kiti hidrografinio tinklo elementai;
5) botaniniai – išskirtinio amžiaus, matmenų, formų ar dendrologiniu bei estetiniu požiūriu vertingi medžiai, krūmai, saugomų augalų ir grybų rūšių augavietės (buveinės), unikalios ir nykstančios augalų bendrijos, dendrologiniai rinkiniai, dendrologinę vertę turintys parkai ir skverai;
6) zoologiniai – saugomų gyvūnų rūšių radavietės (veisimosi ir maitinimosi vietos), gyvūnų kolonijos, unikalūs paukščių lizdai, kitos gyvūnų veiklos retenybės.

2002 m. gruodžio 20 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. 652 „Dėl valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 4-146; 2005, Nr. 71-2566) patvirtintas valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašas yra tikslinamas kiekvienais metais (aktuali redakcija: 2016 m. vasario 8 d. įsakymas Nr. D1-88 „Dėl naujų valstybės saugomų gamtos paveldo objektų paskelbimo, jų ribų planų patvirtinimo, sunykusių  valstybės saugomų gamtos paveldo objektų išbraukimo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 20 d. įsakymo Nr. 652 „Dėl Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“).

Gamtos paveldo objektai skelbiami saugomais vadovaujantis Gamtos paveldo objektų vertinimo ir reikšmingumo nustatymo kriterijų aprašu, patvirtintu 2009 m. liepos 8 d. aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-393 (Žin., 2009, Nr. 83-3476).

Gamtos paveldo objektų apsaugos ir tvarkymo ypatumus nustato Saugomų teritorijų įstatymas ir Gamtos paveldo objektų nuostatai.

Pagal Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro, kurį tvarko Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos Planavimo ir kadastro skyrius, duomenis 2016 m. kovo mėn. 1 d. Lietuvoje buvo 642 valstybės saugomi gamtos paveldo objektai (157 iš jų paskelbti gamtos paminklais) ir 228 savivaldybių saugomi gamtos paveldo objektai.

Išsamią informaciją apie gamtos paveldo objektus galite rasti Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro svetainėje. Be to, daugumos geologinių, geomorfologinių ir hidrogeologinių gamtos paveldo objektų aprašymą galite rasti Lietuvos geologijos tarnybos svetainėje (Geotopai).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-01-19 nutarimu Nr. 56 „Dėl savivaldybių draustinių steigimo ir savivaldybių gamtos paveldo objektų skelbimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 9-335) patvirtintas savivaldybių draustinių steigimo ir savivaldybių gamtos paveldo objektų skelbimo tvarkos aprašas, kuriuo reikia vadovautis, skelbiant saugomais gamtos paveldo objektus.

Didžiausia problema – botaninių gamtos paveldo objektų, medžių, išsaugojimas. Tinkama priežiūra medžių amžių gali prailginti, o nemokšiškas genėjimas sutrumpinti.

10 įdomiausių Lietuvos medžių, vertų aplankyti

Kalbėdami apie įspūdingo dydžio senus medžius, dažniausiai prisimename Stelmužės ąžuolą. Nenuostabu, juk tai vienas iš trijų galingiausių ir storiausių paprastųjų ąžuolų Europoje, kurio amžius, spėjama, yra daugiau nei 1000 metų. Tačiau be Stelmužės ąžuolo Lietuvoje yra dar 250 valstybės saugomų medžių – gamtos paminklų. Lietuvos gamtos fondas pristato dešimt įdomiausių, kuriuos galite aplankyti dar šią vasarą.

 

 

 

 

 

Lampėdžių liepa gražuolė 

Jei Stelmužės ąžuolas yra seniausias ir storiausias Lietuvoje, tai Lampėdžių liepa tituluojama gražiausiu medžiu šalyje. Kaune, Lampėdžiuose augančios liepos kamienas šakojasi į keturias dalis ir formuoja įspūdingą lają, kurios aukštis ir plotis siekia maždaug 22 m. Kamieno apimtimi (7 metrai krūtinės aukštyje) ši liepa nenusileidžia daugeliui ąžuolų. Spėjama, kad jos amžius yra apie 250 metų.

 

Raganų eglė

Raganų eglė, ko gero, yra keisčiausias medis Lietuvoje. Šilutės rajone, Rambyno regioniniameparke auganti eglė maždaug metro aukštyje šakojasi į 17 didesnių ar mažesnių kamienų. Medžio pavadinimas siejamas su profesore ir žiniuone Eugenija Šimkūnaite, kuri šį medį vadinusi raganos šluota. Yra manančių, kad jaunas medis specialiai formuotas, kad toks išaugtų.

 

Liepa motinėlė

Liepa motinėlė (Kauno raj. Braziūkai) – storiausia Lietuvos liepa. Jos kamieno apimtis yra beveik 9 metrai. Kaimo bendruomenės skaičiavimais, šiam medžiui ne mažiau nei 400 metų. Kaip ir daugelis senų medžių, liepa motinėlė turi drevių ir kiaurymių. Pasakojama, kad pagrindinėje šio medžio kiaurymėje tilpdavo net 7 žmonės, tačiau vėliau ji užcementuota. Tenka pastebėti, kad tokia praktika buvo populiari tarybiniais metais, tačiau specialistai teigia, kad ertmių mūrijimas medžiui labiau kenkia nei padeda. Medis yra gyvas organizmas, pučiant vėjui betono masė trukdo jam laisvai svyruoti ir taip žaloja gyvas kamieno dalis. Be to, uždarytose ertmėse nėra natūralios ventiliacijos, todėl labiau kaupiasi drėgmė ir susidaro geresnės sąlygos atsirasti grybeliui, kuris naikina medieną.

 

Rumšiškių miško pušis 

Šalia Kauno esančiame Rumšiškių miške auga storiausia Lietuvoje pušis. Įdomu tai, kad medžio kamieno apimtis 2 metrų aukštyje viršija 5 metrus, tuo tarpu žemiau apimtis sumažėja iki 4 metrų. To priežastys gali būti kelios. Viena jų – medis buvo sakinamas, t.y. kamiene padaryta maždaug metro ilgio žaizda, iš kurios buvo renkami sakai. Nors medis žaizdą beveik išsigydė, tačiau išliko tipiškas, į apačią plonėjantis sakinto medžio kamienas. Taip pat manoma, kad prie to dar prisidėjo ir senovėje pušynuose reguliariai besikartodavę miško paklotės gaisrai. Pušims tokie gaisrai nebaisūs, jų žievė yra stora ir apsaugo medį nuo žalingo ugnies poveikio, o šakos pakankamai aukštai, kad ugnis nepasiektų. Ilgainiui dėl besikartojančių gaisrų ties pagrindu pušies žievė suplonėjo, taip sustiprindama į viršų platėjančio medžio kamieno įspūdį. Nepaisant daugelio negandų, Rumšiškių pušis pasiekė 300 metų amžių ir džiugina lankytojus savo įspūdinga išvaizda.

 

 

Mingėlos ąžuolas 

Mingėlos ąžuolas, augantis Plungės rajone, yra vienas didingiausių ąžuolų Lietuvoje. Pasakojama, kad šiam ąžuolui viršūnė buvo nukirsta po žemaičių krikšto 1413m. Pasak legendos, tuo metu buvo kertami šventieji ąžuolai, tačiau šio medžio niekas nedrįso paliesti. Už atlygį ąžuolą nukirsti sutiko gyventojas Mingėla, bet ir tai ne visą medį, o tik jo viršūnę. Vėliau už tai jis buvo nubaustas – žmonių paskandintas Minijoje.

Kiek tiesos šioje legendoje, palikime spręsti istorikams, tačiau atkreipę dėmesį į senuosius medžius pastebėsite, kad daugelis jų neturi viršūnių. Taip yra ne dėl to, kad kadaise jos buvo nukirstos, o todėl, kad sendamas medis visada praranda viršutinę stiebo dalį ir ant jo esančias šakas. Senųjų medžių šakų vainiką formuoja apatinės šakos, o buvusio kamieno vietoje atsiranda kiaurymė.

 

Storasis ąžuolas

Gargždų storasis ąžuolas, esantis Mažeikių rajone, yra mažai žinomas turistams. Jis auga atokiau nuo kelių, kartu su kitais keturiais ąžuolais sudaro medžių grupę. Ąžuolo kamieno apimtis kiek daugiau nei 7 metrai. Medis yra saugomas kaip gamtos paminklas, o visa medžių grupė yra svarbi gamtinė buveinė. Seni, dideli medžiai, kurie auga atvirose vietose yra ypač vertingi gamtiniu požiūriu. Ant saulės įšildytų medžių kamienų aptinkamos retos ir saugomos grybų ir kerpių rūšys, o drevėse trūnijanti mediena yra maistas saugomoms vabzdžių rūšims.

 

Raganos uosis 

Platelių dvaro sodyboje augantis Raganos uosis yra didžiausias Lietuvoje augantis uosis. Jo aukštis 32 metrai, o apimtis krūtinės aukštyje kiek daugiau nei 7 metrai. Kaip ir daugelis senų medžių, augančių gyvenvietėse, jis taip pat apipintas legendomis. Pagal vieną jų, ragana iš mergaitės atėmusi duonos kepalą, bet kaip tik tuo momentu užgiedojęs gaidys. Ragana puolusi į uosį kartu su tuo duonos kepalu ir iki šiol ten pasilikusi. Ten kur buvo kepalas duonos, likęs gumbas. Kitas padavimas pasakoja, kad moteriškė juosta aprišo tris užburtus uosius, ant kurių net paukščiai netūpdavo. Bėgant laikui uosiai kamienais suaugo, o juostos mazgo vietoje likęs gumbas. Dabartinė medžio išvaizda jau nebeatitinka šios legendos. 2010 metais praūžusi audra nulaužė vieną iš trijų kamienų.

 

Senoji kriaušė

Daugelis mūsų įsivaizduoja, kad kriaušė yra sodo augalas, tačiau jos auga ir natūralioje gamtoje, pavyzdžiui, miškuose. Didžiausia Lietuvoje kriaušė auga Alytaus rajone, Geisčiūnų kaime. Jos aukštis – 16 metrų, o kamieno apimtis – beveik 4 metrai.

 

Sandariškių ąžuolas 

Šalia Lietuvos ir Latvijos pasienio, Nemunėlio upės pakrantėje esančioje sodyboje auga Sandariškių ąžuolas. Medžio pavadinimas kildinamas iš legendos, kuri teigia, kad jis buvo pasodintas taikai tarp Lietuvos ir Švedijos užtvirtinti XVI amžiuje. Pagal legendą medis atsirado po vienų lietuvių ir švedų kautynių, kurias laimėjo lietuviai. Tada lietuvių kariuomenės vadas pasiūlęs pasodinti tris ąžuoliukus. Kol išaugę medžiai žaliuos, švedų kariuomenė neturi teisės žygiuoti į Lietuvą. Ilgainiui du ąžuolai nudžiūvo, o vienas tebežaliuoja. Jei legenda teisi, Sandariškių ąžuolui šiuo metu maždaug 350 metų. Nors gerokai jaunesnis nei Stelmužės ar Mingėlos ąžuolai, jis yra palyginti prastos būklės, tačiau vis dar įspūdingas gamtos paminklas.

 

Aukštadvario kaštonas

Kaštonų likimas Lietuvoje tapo neaiškus. Tik prieš dešimt metų Lietuvoje aptikta kaštoninė keršakandė išplito tiek, kad jau pernai rugpjūčio mėnesį privertė paruduoti visus didmiesčių kaštonus. Panašu, kad šiais metais situacija kartosis ir medžiai vėl numes lapus anksčiau nei turėtų. Kol mokslininkai ieško kovos su keršakande priemonių, siūlome aplankyti vieną iš įspūdingiausių Lietuvos kaštonų, kuris auga Aukštadvario dvaro sodybos parke. Medis yra Lietuvoje augantiems kaštonams nebūdingo dydžio, jo aukštis – 20 metrų, o kamieno apimtis – 4 metrai.

 

Fotografijų autorius – Vidmantas Balkūnas

Straipsnio autorius – Danas Augutis